Yra žmonių, kurie patys vieni gyventi negali. Kad pajustų savo reikšmingumą, jiems reikalingi kiti. Jie neįsivaizduoja gyvenimo be kokio nors konfliktiško arba viltingo prisirišimo prie savo giminių arba draugų. Ir tik šis sąryšio jausmas jų gyvenimui teikia prasmę. Tai juos gelbėja nuo siaubingos vienatvės ir prievolės gyventi patiems sau.
Psichologinė ištvermė yra, bene, geriausias asmenybės bruožas. Žmonės su tokiu charakterio bruožu man primena didžiuosius, pamėgtus kino herojus, sukurtus Clinto Eastwoodo arba Arnoldo Schwarzeneggerio, Bruce Williso O ką sakyti apie Jamesą Bondą! Jie žavingieji monstrai!
Deja, dauguma žmonių iš gatvės kaip asmenybės yra visiškai nesavarankiški ir negali gyventi patys sau. Jiems reikia, kad šalia būtų kas nors kitas, kuris juos palaikytų ypač intelektualiai. Ir visai ne todėl, kad jie neuždirbtų pragyvenimui. Daugelis jų išlaiko ne tik save, bet ir savo šeimas. To palaikymo jiems reikia dėl jų pačių minčių ir dvasios tuštumo. Dažnai jie patys nė neįtaria, kad gyvena turėdami panašų trūkumą. Jiems reikia tokios visuomenės, kuri, atlikdama vyriausiojo mentoriaus rolę, jiems nurodinėtų, kaip elgtis, ką galvoti beveik kiekvienu gyvenimo atveju. Jiems puikiai tinka tas asmenybę užgožiantis bendravimas visų su visais, kasdienis sekimas žiniasklaidos peršamomis vertybėmis (tarsi skaitytų Bibliją). Ir toks gyvenimo stilius daugeliui yra visa išsemianti kasdienybė.
Bet ar reikia stengtis jiems padėti praregėti? Ir taip, ir ne. Visada žiūriu atsargiai, jei tenka kaip nors įsikišti į kito asmens gyvenimą. Juk jų tokia karma. Dalydamiesi jų karma, patys sau prisiimsime ir dalį jų aklumo. Tačiau pirmiausia, kad juos geriau suprastume, privalome turėti ką nors bendra.
